Puslapis yra atnaujinamas. Prašome kantrybės ir supratingumo.
 
Mielieji,
dėkojame visiems, kurie skaitė šį BLOG’ą.
Nuo šiol kviečiame mūsų naujienas skaityti adresu:
www.jklbirzai.xz.lt .
Sėkmės!
 
Pagarbiai,
Laura Ruplėnaitė

Sveiki sveikučiai,

Po ilgokų atostogų mes ir vėl čia! Pailsėję ir atsikvėpę kimbame į darbus:)
Kadangi sulaukiame jūsų klausimų apie renginių organizavimus bei kaip reikia įgyvendinti projektus ir nuo ko tai pradėti. Smagu, jog Biržuose gyvena daug šaunaus bei aktyvaus jaunimo, kuris norėtų pats rengti projektus, burtis į įvairius kolektyvus ar grupes. Priklausote šiai kategorijai? Trūksta šiek tiek žinių? Taigi, jei jums tai aktualu, parašykite mums trumpą laisvos formos laiškutį el. paštu: laura.ruplenaite@gmail.com. Jeigu tai bus realiai įgyvendinami sumanymai, idėjos ir norai, jei mes patys turėsime pakankamai kompetencijos juos realizuoti, mes būtinai padėsime įgyvendinti jūsų troškimus arba patarsime, kaip patys galite tai paversti tikrove. Į klausimus atsakysime visiems.

Taip pat, jeigu matysime aktyvų jūsų susidomėjimą, galėsime pasiūlyti mokymus projektų (ar panašių dalykų) valdymo tematika. Jeigu manote, kad jums reikalingi mokymai, pasiūlykite temas, parašykite kodėl jie jums reikalingi. Mokymuose galėtų dalyvauti tik biržiečiai ir visas likęs Panevėžio apskrities jaunimas.


Primename, kad visada galite teikti pasiūlymus ar pageidavimus dėl šio BLOGo. Mes mielai išklausysime, ir jeigu galėsime, būtinai į juos atsižvelgsime.

Gražios savaitės:)))

Už lango nuostabus oras, saulutės spinduliai tiesiog skverbiasi į mano kambarėlį. Ankstyvą rytą, kada dar daugelis miega, sėdu prie kompiuterio klavišų ir pradedu galvoti apie pozityvaus mąstymo įtaką, apie jos svarbą kiekvienam iš mūsų. Šiomis mintimis leiskite pasidalyti su Jumis, mieli tinklapio skaitytojai.

Įvairios psichologinės literatūros apie pozityvų mąstymą bei jo svarbą yra daug, bet daugelį žmonių dažnai užvaldo negatyvios mintys ar abejonės, pavyzdžiui: ,,O kas, jei man nepavyks?“, ,,Aš esu mulkis ir nevykėlis kaip reta“, ,,Ir vėl viską padariau ne taip, kaip reikėjo“, ,,O gal jie teisūs, gal iš tiesų aš nesugebu to padaryti“. Šios mintis veikia Jūsų pasąmonę, Jūsų mąstymą ir Jūs vietoj to, kad patirtumėte pergalę ir galbūt didžiausią sėkmę savo gyvenime, patiriate visišką fiasko, nepaisant to, kad Jūsų sėkmė jau buvo pasiekiama ranka.

Geriausi pasaulio lyderiai bei vadovai sugeba mąstyti tik pozityviai, blogas bei neigiamas emocijas, mintis nuvyti į šalį, dėl to jie sugeba pasiekti savo triumfą ir pergalę. Juos gerbia ir vertina kolegos, draugai. Į jų sąskaitas tiesiog plūste plūsta pinigai jiems net neįdėjus pernelyg didelių pastangų, kadangi visa, ką jie daro, atlieka su didžiuliu džiaugsmu, atsidavimu, entuziazmu ir meile.

Argi Jūs slapčia nesvajojate patirti visišką finansinę nepriklausomybę? Argi nenorite, kad darbas Jums teiktų tik džiaugsmą ir laimę, o grįžę į namus jaustumėtės laimingi ir patenkinti? Manote, kad tai neįmanoma? Pabandykite bent tris mėnesius galvoti tik pozityviai, kiekvieną nesėkmę vertinti kaip iššūkį ar naują galimybę. Po kurio laiko Jūs labai nustebsite įspūdingais rezultatais. Pozityvaus mąstymo techniką yra įvaldę tokie žmonės: Robin Sharma (jeigu neteko skaityti jo knygos ,,Vienuolis, kuris pardavė ,,Ferrarį“, būtinai tą padarykite), Dr. Stephenas P. Robbinsas, Donald Trump, Dr. Viktoras Franklis, Lawleris Kangas ir daugelis kitų, gerai visame pasaulyje žinomų asmenų.

Trumpai pažvelkime į kiekvieno iš išvardintųjų pasiekimus ir gyvenimus.  Robin Sharma yra puikiai visame pasaulyje žinomas lyderiavimo ir asmeninės saviugdos žinovas. Parašė keletą knygų, pelniusių jam pripažinimą. Taip pat jis yra ir organizacijos Sharma Leadership  International (SLI) vadovas. Tai kadaise buvęs teisininkas, turintis du teisės mokslų laipsnius, nusprendęs gyvenime daryti tai, kas jam patinka ir puikiai sekasi.

Dr. Stephenas P. Robbinsas – asmuo, kurio vadybos ir organizacijų elgsenos vadovėliai yra labiausiai perkami pasaulyje. Iš jo parašytų vadovėlių mokosi JAV koledžų ir universitetų studentai.

Donald Trump – gerai žinomas milijardierius, nuolat plečiantis savo poreikius, interesus ir nekilnojamojo turto, sporto, pramogų versle nustatinėjantis tobulumo etalonus. Ponas Donald Trump taip pat yra pasirašęs partnerystės sutartį su NBC ir atsakinguoju prodiuseriu Marku Bernetu sukūręs realybės šuo ,,Mokinys“, šios laidos vedėjas yra jis pats.

Dr. Viktoras Franklis (1905-1997) - pasaulinio garso psichiatras ir vienas įtakingiausių XX amžiaus mąstytojų. Naujos psichologinės krypties - egzistencinės analizės (logoterapijos) pradininkas. Jis vertinamas kaip viena ryškiausių psichologijos asmenybių nuo Froido ir Adlerio laikų.

Baigdama norėčiau visiems palinkėti didžių darbų ir pozityvaus mąstymo, kuris yra visa ko įkvėpimo ir sėkmės garantas.

Laura Ruplėnaitė

Balandžio mėnesio konkurso nugalėtoja tapo Biržų miesto gyventoja Asta Lazdauskaitė. Šiuo metu mergina studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete. Nuoširdžiai sveikiname Astą ir dėkojame visiems dalyvavusiems JKL BS Mėnesio konkurse. Tie, kuriems šį kartą nepasisekė bandykite dalyvauti kitų mėnesių konkursuose ir Jums būtinai pasiseks. Primename, kad šį mėnesį laukiame Jūsų pamąstymų, atsakančių į klausimą: ,,Kokią Lietuvą aš noriu matyti? Kaip pats prisidedu prie savo vizijos?”.

Astos Lazdauskaitės mintys tema: ,,Ką aš manau apie mokyklą?”

Nors jau metai kaip aš ne mokinė, dar vis skamba ausyse gimnazijos himno žodžiai: „saulėtu keliu ateitin skubu, o gimnazija, mano svajone“…  Rodos, ką tik buvau aštuntoje klasėje ir svajojau čia mokytis, stengiausi, kad mano pažymių vidurkis būtų kuo aukštesnis, kad tik patekčiau ten, kur kas rudenį po langais didžiuliai klevai būna tokie geltoni, kad net miglota diena darosi šviesesnė, kiekvieną pavasarį žydi magnolija ir sprogsta kaštonai, pranešdami apie dar vienų mokslo metų pabaigą. Dabar vėl pavasaris. Kitoks nei anas, pernai. Vėl tuoj sprogs tie kaštonai, bet jau nebe mums. Jie dabar tik kasmet praneš, kad mokykla, mokytojai, klasės draugai vis labiau tolsta, grimzta į praeities šulinį vis gilyn. Niekada nepamiršiu savo auklėtojos, tokių kaip ji – reta. Atsimenu paskutinio skambučio šventės dieną, kai jinai mums pasakė, jog kad ir kur mes bebūsim, mokyklos atsiminimai niekada neišsitrins iš atminties. Jie vis grįš į mūsų mintis kaip alkani kačiukai pieno prašydami. Taip, jie grįžta. Dabar jau viskas atrodo miela, nors tada kai kas gal ir truputį skaudu ar nesuprantama būdavo. Ech, juk tada dar buvom tik vaikai.

Kai buvo gimnazijos jubiliejus, atėjau aplankyti savo mokyklos. Susitikau beveik visus klasės draugus, mokytojus, apėmė kaži kokia tai nostalgija ar tai liūdesys, kad mes jau ne mokiniai. Bet gi viskas keičiasi. Taip jau yra. Gimnazija jau irgi nebe ta. Dabar čia priimami visi, nereikia net aukšto vidurkio. Gal ir gerai. Visi gali bandyti ieškoti kelio į savo svajonę ten, kur visada gera, Biržų „Saulės“ gimnazijoje.

Jaunųjų konservatorių lygos (JKL) Biržų skyrius praneša, kad gegužės 25 - birželio 2 dienomis laikinai eiti pirmininko pareigas paskirtas Vicepirmininkas Petras Ruplėnas.

Visais klausimais, kurie susiję su JKL Biržų skyriumi bei jo veikla, kreipkitės į jį.

P. Ruplėną galite pasiekti el. paštu: 19905@one.lt arba tel. nr.: +37068974787.

Nutarimą rasite paspaudę čia.

Vytautas V. Landsbergis susitikimo metu.

Gegužės 14 dieną Biržų krašto žmonės turėjo galimybę susipažinti su vaikų literatūros autoriumi, režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu.

Pirmą kartą biržiečiams savo kūrybą V. V. Landsbergis pristatė Tėvynės sąjungos Biržų skyriaus kvietimu. Minint Šeimos dieną buvo siekiama skirti dėmesį šiame mieste gyvenantiems vaikams, todėl Biržų pilies bibliotekoje suorganizuotas susitikimas su vaikų pamėgtų knygelių autoriumi.

Į renginį sugužėję Biržų vaikų ugdymo įstaigų auklėtiniai ne tik klausėsi V. V. Landsbergio dainų ir pasakojimų, kaip tapti rašytoju, bet ir patys kūrė pasaką. „Tupėjo kartą ant ąžuolo šakos vanagas Vilius…” - pradėjo istoriją rašytojas, smagias ir kupinas nuotykių vaikų fantazijas apibendrinęs gražia pasakos pabaiga, kuri, anot V. V. Landsbergio, būtinai turi būti pamokanti ir baigtis laimingai. „Vaikai yra patys geriausi pasakų kūrėjai. Jie būtinai turi mokėti kurti pasakas, kad vėliau susikurtų pasakiškus gyvenimus ir viskas jiems klotųsi pasakiškai - mažiems ir vyresniems priimtina kalba kalbėjo V. V. Landsbergis. Prisiminęs savo vaikystę jis pasakojo, kad tapti tokiu, koks yra dabar, jam padėjo tai, kad iki keturiolikos metų augti netrukdė televizorius, nebuvo tuomet ir kompiuterių. Kūrėjo talentą formavo tėvelio bibliotekos knygos, laiptinėje kurti spektakliai, o galop - mokyklos teatras, kuriame kūrybos džiaugsmą pažino ne tik jis, bet ir režisierius Gintaras Varnas, aktorius Gediminas Storpirštis. Savo kūryba ir nuoširdžiu bendravimu sužavėjęs vaikus ir juos atlydėjusius suaugusiuosius vėliau V. V. Landsbergis užrašė gražius palinkėjimus visiems, norėjusiems gauti jo autografą. Kelios čia viešėjusio autoriaus knygos vaikams padovanotos ir Biržų rajono viešajai bibliotekai. Atsakydamas į vaikų klausimus V. V. Landsbergis sakė, kad šiuo metu jis rašo antrąją „Pelytės Zitos” istorijų dalį. Ateities planuose ir spektaklio pastatymas Panevėžio teatre „Menas”.

Vaikų literatūros autorius yra mėgiamas ir suaugusių skaitytojų, kuriems V. V. Landsbergis taip pat yra parašęs keletą knygų, sukūręs filmų, pastatęs spektaklių. Žinomas kino ir teatro režisierius mano, kad teatras turi ne tarnauti pramogai, bet atlikti edukacinę funkciją. Būtent toks yra režisieriaus spektaklis „Bunkeris”, pasakojantis apie vidinių prieštaravimų draskomą talentingą kūrėją, kuriam lemta gyventi ir kurti išgyvenant pokario Lietuvos batalijas. Partizaninio karo tema sukurtas ir V. V. Landsbergio filmas „Kai aš buvau partizanas”, kuris autoriaus viešnagės metu pristatytas Biržų kultūros centre.

Kartu su kompozitoriumi Raimondu Raspoliausku V. V. Landsbergis žiūrovams dovanojo sentimentalių ir nostalgiškų, emocinį užtaisą turinčių dainų koncertą, po kurio buvo rodomas naujausias režisieriaus filmas. Ne viename mieste žiūrovams jau pristatytas kino filmas, pasak autoriaus, sulaukia tos pačios reakcijos. Kelias minutes nuščiuvusių žmonių salė pasibaigus filmui buvo ir Biržuose. Į kino ekraną perkelta skaudi Lietuvos patirtis ne vienam paliko vietos pamąstymams ne tik apie praeitį, bet ir apie tai, kaip gyvename dabar ir kokią ateitį kuriame savo vaikams. Biržiečių vertinimu, rašytojo, režisieriaus V. V. Landsbergio apsilankymas šiame mieste - didžiulis kultūrinis įvykis. Susitikimus organizavusi Tėvynės sąjungos Biržų skyriaus pirmininkė, savivaldybės tarybos narė Ramunė Čigienė džiaugiasi, kad palyginti santūri Biržų publika režisierių V. V. Landsbergį sutiko labai šiltai, ir su dėkingumu mena kupinas paprastumo, jaukių susitikimų akimirkas.

Jurga Girdzijauskienė

Kristina Aleksynaitė
2008-05-10

Po septynerių metų pertraukos daugelio dokumentinių filmų režisierius ir knygų vaikams autorius Vytautas V. Landsbergis vėl ėmėsi vaidybinio filmo. Nors antrajame filme „Kai aš buvau partizanas” aptiksime jo mylimų pasakos elementų, šį kartą autorius jais kalba apie skaudžią šalies praeitį - partizaninį karą.

- Vaidybinis filmas - gana sudėtingas procesas. Likimas taip susiklostė, kad esu sukūręs tik vieną. Tai buvo prieš 7 metus. Kūrybinis procesas - pagrindinė kino mokykla. Režisierius negali išmokti žiūrėdamas kitų filmus arba skaitydamas teorinius samprotavimus.

Aikštelė yra mokykla. O kai po septynerių metų reikia grįžti į mokyklą, šiek tiek esi užmiršęs, kaip yra dėstomi tam tikri dalykai. Tai - natūrali įtampa. Sunku rasti režisierių, kuris nesijaudintų prieš darbą. Juo labiau kad mūsų scenarijus gana komplikuotas.

- Gal galite jį plačiau pristatyti?

- Scenarijus yra apie pokarį, kurį bandome sieti su šiais laikais. Pagrindinis filmo tikslas - pabandyti suvokti pokario laikotarpį ir kaip jis atsiliepia dabartinei žmonių kartai. Partizaninis karas paliko labai gilius pėdsakus. Okupacija praėjo ir mes jau laisvi, bet žmonėms pasąmoninėje atmintyje visa tai tvyro: mūsų tėvų, senelių išgyvenimai, Sibiro tremtys. Filmas - bandymas į tai pažvelgti akimis šiuolaikinio žmogaus, kuris betarpiškai tame nedalyvavo, bet kažkokiu būdu patenka į tą laiką, prisimena jį. Toksai kaip Davido Lyncho „Twin Peaks”.

- Kodėl šiuo filmu žinutę norite siųsti šiuolaikinei kartai?

- Galbūt ypatingai apie ją ir buvo galvota. Šiek tiek filmą parėmė Švietimo ir mokslo ministerija, Krašto apsaugos ministerija. Jeigu pavyks, jie galėtų prisidėti prie tam tikro supratimo apie tą laiką, kuris kaip ir ištrintas iš mūsų atminties. Apie jį žurnalistai, istorikai mažai rašo ir jis dar nėra suvoktas, mene - ypatingai.

- Ar vaikystėje mėgdavote skaityti kūrinius apie partizanus?

- Gal ne tiek kūrinius, kiek nuo vaikystės tėvai, keliaujant po Lietuvą, man rodydavo įvairias vietas ir pasakodavo apie mūšius, partizanų kapines. Man, vaikui, tai buvo didesnis heroizmas nei literatūroje.

- Bet, būdamas vaikas, dar nesuvokėte, kas yra partizaninis karas. Nuo kada pradėjote į tai gilintis, domėtis?

- Paskui, kai paaugau, pradėjau suprasti, kad šitas laikotarpis yra nuslėptas. Jis - tabu. Iki šiol partizanai vadinami banditais ar nesusipratusiais. Tuo tarpu, kai skaitai Liongino Baliukevičiaus-Dzūko arba Algirdo Ramanausko - Vanago dienoraščius, Juozo Lukšos - Daumanto laiškus, matai, kad tai buvo kario elitas, jeigu kalbėtume apie moralę.

Nesakau, kad visi tokie buvo. Karo metu visko būna, todėl labai sunku vienareikšmiškai įvertinti. Aš kalbu apie tą viršūnėlę, apie tuos žmones, kurie išėjo mirti. Skamba labai paprastai ir pakiliai - išėjo mirti. Partizaninio karo metu išėjęs į mišką, tu išgyveni maždaug pusmetį, todėl žmogus labai aiškiai žino, kur išeina… Kokia turi būti jo motyvacija, Tėvynės pagarba, meilė, rūpestis, kad tu nebijotum ir tau tai būtų svarbiau?

- Galbūt šiandieninėje Lietuvoje daug sunkiau suvokti tokį pasiaukojimą?

- Kiekviena tauta turi turėti kario mentalitetą arba grupę žmonių, kurie pasiryžę aukotis ir išgelbėti. Man atrodo, kad Lietuvoje prisitaikėlio mentalitetą mes turime labai gerą. Nesakau, kad išlikti yra blogai, bet ta kita pusė yra išnaikinta pokario metais. Liko pavieniai disidentai, kurie turi tą partizano dvasią: kunigas Julius Sasnauskas, Robertas Grigas, Nijolė Sadūnaitė. Galbūt jų yra krašto apsaugos ministerijoje. Manau, kad tokie žmonės egzistuoja, bet į juos reikia atkreipti dėmesį ir saugoti, nes jie - valstybės esminis turtas.

- Filmo pavadinimas - „Kai aš buvau partizanas”. Kodėl naudojate žodelį aš?

- Filmo herojus (Gediminas Storpirštis) vaidina spektaklyje apie pokarį „Bunkeris”. Tuo metu jis papuola į tam tikras aplinkybes, vizijas, haliucinacijas - kitą laiką, kuriame suvokia save kaip iš tikrųjų realiai egzistavusį partizaną berniuką, kuris pateko į karo sūkurius.

- Esate pasakų kūrėjas, jūsų filmuose matome jos elementų, pirmasis vaidybinis filmas „Jonukas ir Grytutė” taip pat buvo pasaka. Kiek pasakos šiame filme?

- Tai yra filmas - pasaka suaugusiems. „Jonukas ir Grytutė” buvo atvira pasaka vaikams. Šis vis tiek yra apie pokarį, todėl sunku sekti pasakas apie šį laikotarpį.

- Taigi, toli nuo pasakos nebėgate…

- Ne ne, tas pasaulis yra įdomiausias, nes pasakoje turi ieškoti sprendimo būdų. Tai labai sąmoningas žanras. Negali tiesiog surasti problemą arba pasimėgauti kažkokiom emocijom, turi ieškoti sprendimų.

- Kokius aktorius pasikvietėte su jumis dirbti?

- Galbūt šio filmo linksmumas yra tas, kad mes darome „dogmišką”, istorinį filmą už minimalius pinigus. Labai smagu, kad tiek kūrybinė grupė, tiek aktoriai visa tai suprato ir „pasirašė” tokiomis sąlygomis dirbti. Algimantas Masiulis, Rūta Staliliūnaitė - fantastiški artistai, kurie tikrai mažai išnaudojami dabartiniame lietuviškame kine. Gediminas Storpirštis, Birutė Mar, Marius Jampolskis - tokia mūsų pagrindinė grupė. Nemažai padeda entuziastingi anykštėnai, o vicemeras, buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša sukūrė itin įtaigų stribo portretą.

- Šie žmonės kartu yra ir jūsų draugai?

- Taip taip taip. Gerą filmą, manau, tik su draugais ir gali sukurti. Jie turi suprasti, ką tu kalbi, kodėl tu tai kalbi, tu gali juos išgirsti, jie oponuoja, siūlo geriau, filmo scenarijus yra bendras vaisius. G. Storpirštis ir A. Masiulis ypatingai dalyvavo siūlant vienokius ar kitokius variantus. Filmo operatorius - Audrius Kemežys, su kuriuo nufilmavome „Jonuką ir Grytutę”. Jis yra dirbęs su Šarūnu Bartu, Arūnu Mateliu. Manau, kad jis - vienas įdomiausių jaunosios kartos operatorių.

- Kiekviename filme randame meilės liniją. Apie kokią meilę kalbate filme „Kai aš buvau partizanas”?

- Daug jos aspektų yra: meilė yra tarp pagrindinių personažų, vaiko meilė mamai, tėvams, kuriuos nušauna, ir vaikas labai anksti turi suprasti, kas yra okupacija, pasirinkti vienokį ar kitokį tolesnį egzistavimo būdą. Gal yra tolima sąsaja su Andrejaus Tarkovskio „Ivano vaikyste”.

Tai labai sukrečiantis filmas apie karą vaiko akimis. Tai yra daug baisiau nei rodyti suaugusius. Kai suaugę kariauja, jie žino, ką daro. Nelaimės jaudina, bet ne taip, kaip vaikas, kuriam reikia žaisti, o jis priverstas visai kitus dalykus daryti. Jis pasensta per dieną…

- Kokios Lietuvos vietovės buvo pasirinktos juostos filmavimui?

- Anykščiai. Tai tos vietos, kurias gerai pažįstu ir kur galima buvo rasti autentiškai atrodančių trobesių, maždaug menančių tą laiką - be elektros ir paslėptų gūdžiuose miškuose. Kadangi neturime pinigų statyti dekoracijas, mums viską reikia surasti realybėje.

Informacinis šaltinis: ,,Šiaurės rytai''

Pastaruoju metu vis dažniau ir dažniau kalbama apie šalį ištikusią krizę, gyvenimo kaime ypatumus ir kitus adekvačius dalykus. Jaunųjų konservatorių lygos Biržų skyriaus nariai balandžio mėnesį nutarė patys savo akimis išvysti egzistuojančią realybę Biržų rajono kaimuose.

Nusprendėme aplankyti tik tuos gyventojus, kurių būstai iš išorės bylojo apie skurdžią tų namų savininkų padėtį. Šiuo tekstu ir nuotraukomis jaunieji Biržų konservatoriai skatina susimąstyti Biržų rajono valdžios žmones ir atitinkamas institucijas. Pikta klausytis, kada pristatydami veiklos ataskaitas atsakingi žmonės užmerkia akis prieš egzistuojančią kraupią realybę, kada ataskaitose trūksta elementarių vadybos žinių, kurias turi turėti kiekvienas save gerbiantis pilietis, kuris užima atsakingas pareigas, pvz.: tokias kaip administratoriaus direktoriaus, Socialinių paslaugų centro vadovo ir pan. Atsakingai galiu pareikšti, kad net kai kurių jaunų žmonių veiklos ataskaitos akivaizdžiai yra kokybiškesnės bei informatyvesnės nei tų asmenų, kurie dedasi išmanantis kone viską.

Kalbėti galima daug, bet leiskite jūsų paklausti, kas iš to, jei jums net nerūpi, ar efektyviai panaudosite gaunamas lėšas savo paslaugų suteikimui, ar žmonės, kuriems jas neva suteikiate yra patenkinti jomis? Gal ne visi drįsta į akis viską pasakyti? Kodėl? Tiesiog iš baimės ir išgąsčio. Jie žino ir suvokia, kad jei kam nors bandys pasiskųsti niekas pas juos neužeis net į mėnesį kartą, niekas nepasirūpins būtiniausių medikamentų priemonėmis, maistu. Jie žino ir tai, kad niekam jie neįdomus… Ir vis dar manot, kad viskas gerai? Skaitykite toliau.

Pamatyti vaizdai, išgirsti pasakojimai, žmonių išgyvenimai suglumino ne vieną.  Atsitiktinai pasirinkę aplankėme aštuonias gyvenamąsias vietas, kai kurios iš jų pasirodė nevisiškai tinkamomis gyventi žmonėms… Iš jų penkiose namuose buvo girtaujama, ten gyvenantys pasakojo praradę bet kokią viltį, kad viskas gali pasikeisti, jiems terūpėjo, kur gauti alaus, cigarečių. Iš pradžių prieštaringai nusiteikę nelauktų svečių vizitui žmonės nenoriai bendravo, bet supratę, kad neturime jokių piktų kėslų išklodavo savo istorijas, dėl ko vartoja alkoholį, dėl ko neina į rinkimus (kas, beje, ir taip aišku daugeliui).

Dvejose iš jų kartu su tėvais ar seneliais gyveno ir vaikai. Nepilnamečiai pasakojo, kad toks žodis kaip mokslas, nepaisant to, kad jie kartas nuo karto ir nueina į švietimo įstaigą, jiems kone keiksmažodis, jie nesuvokia to, kodėl reikia mokytis, jie patys kartas nuo karto palaiko tėvams kompaniją su stikliuku rankoje… Tyliai susimąstai ir pagalvoji: ,,Nejaugi iš tiesų nieko negalima pakeisti? Kur žiūri tie žmonės, kuriuos, regis, dar demokratiniu būdu išsirinkome? Deja, tie vaikai nemato kitokio pasaulio, kitokios aplinkos, jie nenori suvokti (o gal ir nesuvokia), kad gali būti kitaip, kad tik nuo jų pačių priklauso rytojus.

Likusiosiose trijose gyvenamosiose trobelėse gyveno senyvo amžiaus, vaikų užmiršti žmonės. Kai kurie turėjo rimtas negalias ir patys neįstengė savimi pasirūpinti.

Ši nuotrauka  daryta tame name, kurio gyventojus prižiūri ir palaiko tinkamą tvarką atitinkamos Biržų rajono įstaigos. Akivaizdu, kad iš tiesų kai kurie asmenys ,,puikiai“ atlieka savo pareigas… O gal tai į jų pareigas nebeįeina?

Nedangstykime tų asmenų, kurie atsakingi už savo netinkamą pareigų vykdymą, bet padėkime jiems išspręsti tas problemas, kurių pasėkoje nukenčia visiškai nekalti žmonės.

Aplankymų metu kuo galėjome, tuo padėjome žmonėms, kurie norėjo ir leido tai padaryti.

Visiems jums pozityvių ir produktyvių darbų. 

P.S. Čia pateiktos nuotraukos nevisiškai atspindi tuos vaizdus, kuriuos turėjome galimybę pamatyti savo akimis. Dėl tam tikrų sumetimų nenorėjome kai kurių nuotraukų dėti, be to, pernelyg daug fotografuoti nedrįsome.